Skaitykloje veikia nauja paroda, kurioje eksponuojamos bibliotekos knygos Antrojo pasaulinio karo ir holokausto tematika. Prioritetą skyrėme šį pragarą išgyvenusiųjų liudijimams, memuaristikai, autentiškiems prisiminimams ar jų pagrindu sukurtai grožinei literatūrai. Primename, kad gimnazijoje veikia Tolerancijos centras, tad jo veiklai irgi turėtų pasitarnauti ką tik bibliotekos įsigytos knygos. Atkreipiame dėmesį į S. H. Amorigenos „Vidinį getą“ – nelengvą išpažintį apie išsigelbėjusio kaltę. M. Jalowicz Simon „Išlikti gyvai“ ir S. Purnell „Moteris, pakeitusi Antrojo pasaulinio karo eigą“ – per karą pogrindyje dirbusių, nuo gestapo besislapstančių moterų istorijos.
Plačiau pristatome tris knygas, kurių herojai yra jauni žmonės, istorinių aplinkybių priversti anksti subręsti, rasti būdą išgyventi ir mylėti gyvenimą nepaisant žalojančių patirčių.
Lee Cohen, Mona Golabek Pianistė iš Vienos
Antrojo pasaulinio karo išvakarėse daugybė Europos žydų šeimų troško įsodinti savo atžalas į specialų „Vaikų traukinį“, vežantį į Angliją, ir taip apsaugoti nuo vis didėjančios nacių keliamos grėsmės.
Keturiolikmetės Lizos Juros tėvai priėmė sunkų sprendimą – iš trijų dukterų pirmąją išsiųsti būtent ją, itin talentingą pianistę. Tikėjo, kad muzika jai neleis palūžti ir vėliau ji galės padėti šalyje įsikurti savo seserims. Nors svetimame krašte Lizos Juros laukė daugybė išbandymų, kasdienis nerimas dėl artimųjų, likusių Vienoje, ir sunkūs darbai, ji nepamiršo tėvams duoto pažado ir neapleido svajonės vieną dieną groti didžiausiose pasaulio muzikos salėse. Mergina tapo pavyzdžiu daugeliui savo likimo brolių ir sesių.
Tai tikras, jautrus ir įkvepiantis pasakojimas apie jaunos moters drąsą, stiprią valią, gebėjimą išgyventi juodžiausiu laikotarpiu ir žmogaus dvasią pakeliančios muzikos jėgą.
Remdamasi savo motinos Lizos Juros atsiminimais, knygą su pagalbininkais užrašė jos dukra Mona Golabek.
Knygos pabaigoje rasite interviu su Lizos Juros dukra Mona Golabek bei klausimų diskusijoms ar savarankišiems apmąstymams.
Thomas Geve, Charles Inglefield Berniukas, nupiešęs Aušvicą: nepamirštama istorija apie viltį ir išlikimą
1943 m. birželį, po ilgų persekiojimo ir išbandymų metų, trylikametis Thomas Geveʼas kartu su mama buvo deportuoti į Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklą. Vos jiems atvykus, Thomas buvo atskirtas nuo mamos ir turėjo pats savimi pasirūpinti Aušvico I vyrų stovykloje. Per 22 kalinimo mėnesius jam teko iškęsti ir savo akimis stebėti nežmonišką nacių koncentracijos stovyklų pasaulį. Vis dėlto jo niekada neapleido troškimas gyventi. Neįtikėtinu būdu jis išliko gyvas ir, sulaukęs penkiolikos, buvo išvaduotas iš koncentracijos stovyklos.
Dar tebebūdamas stovykloje Thomas jautė pareigą užfiksuoti kasdienį mirties stovyklų gyvenimą ir nupiešė daugiau nei aštuoniasdešimt piešinių. Paprastu, tačiau itin tiksliu stiliumi jis pavaizdavo ne tik sukrečiančias scenas, bet ir kasdienius stovyklos gyvenimo įvykius bei jo nelaimės draugų liudijimus apie žmogiškumą, pagalbą ir draugystę.
Aharon Appelfeld Katerina
Knygos autorius gimė dabartinės Ukrainos teritorijoje. Antrojo pasaulinio karo metais jo šeima smarkiai nukentėjo nuo nacių – motina žuvo, o būsimasis rašytojas su tėvu pateko į koncentracijos stovyklą. Iš jos ištrūkęs, persikėlė į Izraelį, kur dėstė hebrajų literatūrą.
Vaikystės prisiminimais paremtame romane pasakojama tamsuoliškoje aplinkoje paprastų valstiečių šeimoje užaugusios merginos istorija. Katerina vieną po kito praranda visus mylimus žmones. Jausdama, kad yra kitokia, moteris klajoja iš vietos į vietą, nors ją vis aplanko prisiminimai apie gimtinę ir motiną. Sulaukusi aštuoniasdešimties, Katerina atsigręžia į ilgą, iššūkių kupiną gyvenimą, paženklintą pogromų prieš žydus ir Antrojo pasaulinio karo nuotrupų.
