Rugsėjo 27 d. Europos kalbų dieną paminėjo I-IV kl. mokiniams dėstančios užsienio kalbų mokytojos, kurios savo pamokų metu organizavo protmūšius, viktorinas ar parengtus viešojo kalbėjimo pristatymus.
Šiuolaikinėje visuomenėje nuolat kalbama apie įvairių užsienio kalbų mokėjimo svarbą. Juk kiekviena išmokta kalba – tai naujas langas į pasaulį. Tai – ne tik fonetikos, leksikos, gramatikos ir kitų taisyklių žinojimas bei jų taikymas. Tai – įvairių užsienio šalių gyvenimo būdo, kultūros, papročių ir įpročių pažinimas. Kai pasaulis džiūgauja dėl technologinių išradimų, kai kažkam atrodo, jog dirbtinio intelekto programos gali atlikti už mus didesniąją dalį mokymo(si) užduočių, kai vos keli kompiuterio ar išmaniojo telefono mygtukų spustelėjimai atlieka vertėjo darbą, susidaro apgaulingas įspūdis, kad technikos galimybės tolygiai koreliuoja su žmogaus intelekto ir atminties galimybėmis. Pagalvokime, ar dažnai savęs klausiame, kaip žmonės mokėsi (ir puikiai mokėjo!) užsienio kalbų, kai nebuvo jokių techninių išradimų. Daug ką lėmė noras tobulėti, noras žinoti, noras mokėti ir pasiekti rezultatų per savo pačių darbą. Juk kalbos mokymas(is) yra ne vos kelios šabloniškos frazės tarptautiniuose oro uostuose ar užsienio prekybos centruose, ne pora slengo frazių, numestų kažkam, kai esame prastos nuotaikos, ne patetiški padūsavimai, kad kalbą mokytis yra sunku, ne baksnojimas į mokytoją, neva mokytojas per mažai ar per daug užduoda, reikalauja, tikrina… Kalbos mokymasis yra kasdienis darbas su savimi. Kalbos mokymasis yra tam tikros šalies literatūros bei kultūros studijavimas. Kalbos mokymasis yra gyvas bendravimas, bet ne atmintinai išmokto teksto atkartojimas. Apie tai kalbama su mokiniais ne tik tam tikrų, kalendoriuje pažymėtų dienų progomis. Ar kalbos vis dar naudingos ir madingos technokratinėje bei vartotojiškoje visuomenėje? Tikriausiai taip. Nes žmogaus kalbinės erudicijos neįmanoma nei nusipirkti, nei suvaidinti, nei pavogti.
