Kazys Puida (1883–1945) – poetas, dramaturgas, prozininkas, vertėjas, modernizavęs lietuvių istorinį romaną. Vytautą ir jo epochą vaizduojantis romanas „Magnus Dux“ labiausiai ir išgarsino rašytoją, tačiau jis daug nuveikė įvairiose kultūros srityse, buvo ir gabus pedagogas, ir teatralas.
Kūrybinį kelią K. Puida pradėjo dar spaudos draudimo metais. Iki Pirmojo pasaulinio karo jis buvo vienas produktyviausių lietuvių rašytojų, vėliau tapęs nepralenkiamu vertėju. Nepriklausomybės metais dirbo „Švyturio“ knygų leidybos bendrovėje, vėliau tapo „Spindulio“ spaustuvės, įsteigtos sujungus „Švyturio“ ir Valstybės spaustuves, vadovu. Savo lėšomis ir pastangomis įsteigė ir vadovavo knygų leidimo bendrovei „Vaiva“, kuri leido lietuvių ir užsienio rašytojų grožinę literatūrą. K. Puida išvertė 61 knygą – daug žymių rašytojų – H. Ibseno, J. Londono, J. Galsworthy, O. Wilde‘o ir kt. kūrinių, tai gerokai praplėtė lietuvių skaitytojų akiratį.
Antrojo pasaulinio karo išvakarėse rašytojas įsigijo ūkį Nausėdų kaime netoli Panevėžiuko, pasistatė namą, kuriame apsigyveno su šeima. Su pirmąja žmona – rašytoja Ona Pleiryte–Puidiene, pasirašinėjusia Vaidilutės slapyvardžiu, turėjo tris vaikus: Mimozą (mirė Izraelyje), Algirdą ir Sigurdą (abu vokiečių sušaudyti). Antroji žmona buvo advokatė Stefanija Girdvainytė, su kuria susilaukė sūnaus Gedimino.
K. Puida po mirties palaidotas Panevėžiuko kapinėse (Kauno raj.). Šią vasarą, artėjant 140-osioms rašytojo gimimo metinėms, aplankėme jo kapą taip netoli nuo mūsų esančiame miestelyje. 1989 m. kunigo Ričardo Mikutavičiaus iniciatyva ant rašytojo kapo pastatytas ąžuolinis koplytstulpis su žodžiais iš jo romano „Magnus Dux“: „Viskas praeina, viskas grįžta, niekas išgyventa nepradingsta“.
