Birželio 14 dieną gimnazijos 1, 2, 3 klasių gimnazistai dalyvavo integruotose lietuvių kalbos ir literatūros bei istorijos pamokose „Vilties žiedas“, skirtose Birželio 14-ajai, Gedulo ir vilties dienai, atminti.
Šiais metais minime 81–ąsias pirmųjų trėmimų metines, kada per vieną savaitę iš Lietuvos buvo ištremta apie 17 500 žmonių.
Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti pasiūlė, kad šių metų pilietinės iniciatyvos simboliu taptų vilties gėlė. Daugelis ištremtų žmonių pateko į atšiaurias gyvenimo sąlygas, kuriose nebuvo tokių žydinčių pievų, kaip Lietuvoje. Todėl daugelio tremtinių ir politinių kalinių atsiminimuose gausu šiltų atsiminimų apie žalią spalvą, tėviškės laukų kvapus, mėlyną dangų – apie tai, ko tremtiniai itin ilgėjosi būdami toli nuo Tėvynės.
Baltos laukų ramunės ir mėlynos rugiagėlės – Lietuvos pievų žiedai. Balta ir mėlyna – vilties spalvos. Apie represijas ir taikos viltį ypač aktualu kalbėti šiandien, karo Ukrainoje kontekste, kai daugelis ukrainiečių priversti palikti tėvynę arba prievarta išvežami į Rusijos gilumą. Todėl geltona ir mėlyna – ir solidarumo su Ukrainos žmonėmis spalvos.
Gimnazistams buvo pasiūlyta iš anksto pasidomėti apie ištremtus į Sibirą, išvežtus į lagerius artimuosius: senelius, prosenelius bei kitus giminaičius, prisiminti mūsų šalies istoriją. Padedami dailės mokytojos Jolantos Issos mokiniai sukūrė vilties gėles ir, nors simbolinius mėlynų, baltų, geltonų spalvų gėlių žiedus plovė lietus ir ne visi jie pražydo gimnazijos kiemo pievelėje, klasėse jautriai skambėjo mokinių skaitomi tremtinių prisiminimai, pasakojimai apie savo artimuosius, patyrusius tremties kančias. Pamokose buvo aptariami istoriniai faktai, skaitomos juos iliustruojančios ištraukos iš knygų „Leiskit į tėvynę“, „Vaikystė Sibiro toliuose“ ir „Adelė Dirsytė“, analizuota tremtinių daina „Jei ne auksinės vasaros…“, dalintasi namine duona, kurią iškepė mokytoja Audronė Praškevičienė. Visa tai leido dar labiau suprasti, kokia brangi laisvė ir gimtinė, kaip jos trūko ištremtiesiems ir kaip svarbu, kad atmintis būtų gyva.