Artėjant gimnazijos jubiliejaus renginiams turėjome išskirtinę progą spalio 27 d. viešėti Lietuvos mokslų akademijoje. Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugija ir LMA skyrius „Mokslininkų rūmai“ čia tradiciškai rengia Reformatų dienos minėjimą.
Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos pirmininkas Donatas Balčiauskas pristatė Vilniuje statomą paminklą iškiliems reformatams, lietuviškos raštijos pradininkams; džiugu buvo čia išvysti Merkelio Petkevičiaus pavardę – šis pasaulietis išleido pirmą reformatų katekizmą LDK. Nors aktyviausi jo gyvenimo metai prabėgo Vilniuje (čia jis buvo įsteigęs ir nuosavą leidyklą), verstinio katekizmo tekstai parašyti kėdainiečių tarme – vadinamuoju viduriniuoju raštų variantu.
Mums, Šviesiosios gimnazijos atstovams, itin aktuali buvo šių metų pranešimo tema – „Tebūnie šviesa. Kėdainių evangelikų reformatų gimnazija (XVII a. 5 dešimt. – XIX a. 7 dešimt.)“. Profesorius Aivas Ragauskas aptarė reformatų įsteigtą ir Radvilų funduotą mokyklą kaip fenomenalų švietimo reiškinį, turėjusį didelę įtaką reformacijos sklaidai Lietuvoje. Jėzuitų įsteigtų katalikiškų mokyklų tinklas Lietuvoje buvo labai tankus, o Kėdainių gimnazija turėjo aptarnauti visų Žemaitijos ir Užnerio distriktų reformatus. Mokiniai čia gaudavo platų europinio lygio išsilavinimą, orientuotą į religinį ir antikinį išprusimą. Vienas pagrindinių tikslų buvo gerai išmokyti lotynų kalbos – universalios to meto mokslo kalbos, kad absolventai galėtų toliau studijuoti Europos universitetuose. Taip pat mokoma kalbų, kurios reikalingos būsimo pamokslininko darbui. Vienu metu čia net studijavo grupė Rygos mokinių – mokėsi lenkų kalbos. Buvo dėstoma ir rusėnų, ir lietuvių kalba. Kaip labai pažangų profesorius aptarė tik reformatų mokyklose taikytą alumnų socialinį modelį – mokiniai buvo išlaikomi, jiems suteikiamos stipendijos studijoms užsienyje, tačiau pagal sutartį būsimi dvasininkai iš pradžių turėjo kelerius metus atidirbti mokytojais. Taip gimnazija išugdė visą būrį jaunuolių, prisidėjusių prie lietuviškos raštijos plėtojimo ar nemažai pasiekusių kitose srityse. Išskirtinio dėmesio nusipelno ir gimnazijos patalpose veikusi spaustuvė; jau galima užtikrintai teigti, kad joje dienos šviesą išvydo ne tik svarbiausias lietuviškas reformatų veikalas – „Knyga nobažnystės krikščioniškos“, bet ir kur kas daugiau leidinių. Apie išskirtinį dėmesį spausdintam žodžiui byloja ir tas faktas, kad gimnazija, vienu metu ugdžiusi daugiausia 60 mokinių, turėjo atskirą bibliotekos pastatą.
Profesorius pažėrė dar daug įdomių faktų apie spalvingas senosios gimnazijos asmenybes, ugdymo įstaigos kasdienybę, pastatų istoriją. Norėtųsi, kad su šia medžiaga galėtų susipažinti visa Šviesiosios gimnazijos bendruomenė.
Viešnagės metu turėjome galimybę aplankyti ir seniausią Lietuvoje auštojo mokslo įstaigą – Vilniaus universitetą. Šį sykį vaikščiodami po Vilnių apžiūrėjome memorialinius ženklus, skirtus su universitetu susijusiems XIX a. romantikams – J. I. Kraševskiui, A. Mickevičiui ir J. Slovackiui.
