Istorija

Gimnazijos bibliotekos, kaip ir pačios gimnazijos, istorija neatsiejama nuo kunigaikščių Kristupo ir jo sūnaus Jonušo Radvilų kultūrinių užmojų, kuriuos jiems pavyko įgyvendinti Kėdainiuose. Šį nedidelį miestą kunigaikščiai matė kaip Lietuvos reformatų kultūrinį centrą, todėl labai įžvalgiai sudėliojo kertinius jo plėtros akmenis: bažnyčia, švietimas, spauda, ekonominė gerovė ir pakantumas kultūrinei įvairovei. Iš kelionių po Vakarų Europą Jonušas Radvila parsivežė  apsišvietusio ir modernaus žmogaus sampratą: tai žmogus, mokantis kelias kalbas, tačiau turintis galimybę Šventąjį Raštą skaityti ir studijuoti gimtąja kalba, besidomintis menais ir mokslais, aktyvus bažnyčios ir bendruomenės narys.

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

1647 m. protestantiškai Kėdainių mokyklai suteiktas gimnazijos vardas – Gymnasium Illustre. 1652 m. Šviesioji gimnazija, tapusi svarbiausia protestantiška aukštesniąja mokykla Lietuvoje, įsikėlė į naują pastatą Didžiojoje gatvėje. Jos šlovingo klestėjimo likučių galima įžvelgti iki šiol: tai puošnios renesansinės arkados vidiniame kieme, skliautuoti rūsiai, kuriuose veikė Joachimo Jurgio Reto spaustuvė. Mokyklai vadovavo ir joje dėstė apsišvietę vietiniai ir europinio lygio kviestiniai dėstytojai: filosofas Adomas Rasijus, medicinos ir filosofijos mokslų daktaras, fortifikacijų specialistas Adomas Freitagas, Jonas Šidlovijus, Aleksandras Torkvatas, Steponas Jaugelis Telega, Tomas Ramza ir kt. Lotyniško tipo humanitarinėje gimnazijoje buvo mokoma kelių kalbų (lotynų, graikų, rusų, lenkų, prancūzų, vokiečių, hebrajų). Dėstoma lotyniškai, lenkiškai, tačiau paaiškinimams vartota lietuvių kalba. Šviesiosios gimnazijos mokiniai daugiausia buvo bajorų vaikai, baigę gimnaziją jie dažniausiai tapdavo kunigais, nemažai absolventų sėkmingai tęsė mokslus Europos universitetuose.

Gimnazijai inteligentai, kunigai dovanojo Europos leidyklose išleistas knygas, todėl prie jos buvo nemaža biblioteka. Ji buvo įkurdinta atskirame pastate, o fondą sudarė apie 3 000 Jonušo Radvilos dovanotų knygų. Šie faktai iškalbingai byloja apie išskirtinį dėmesį knygai, spausdintam žodžiui. Po kunigaikščio mirties Kėdainių dvare išlikęs jo 183 asmeninių knygų sąrašas leidžia praskleisti laiko uždangą ir žvilgterti, kuo kunigaikštis domėjosi, kokios buvo jo kultūrinės orientacijos ir bent apytikriai numanyti, koks galėjo būti gimnazijos bibliotekos fondas. Kunigaikščio asmeninę biblioteką sudarė nedidelės, patogios vežiotis ir skaityti knygos, o 18 knygų buvo folio – didelės, matyt, ištaigingai išleistos. Daugiausia knygų buvo lotynų kalba – 152, be to, 12 lotynų, graikų, hebrajų, vokiečių kalbų žodynų ir gramatikų, 9 knygos vokiečių kalba, 4 lenkų, 2 graikų, 2 flamų, 1 kastiliečių (ispanų) ir 1 prancūzų kalba. Rinkinio turinį apibūdina knygų teminės grupės: teologijos ir bažnyčios istorijos (32), tarp jų 14 biblistikos knygų (Biblijos vertimų, jos tyrinėjimų ir interpretacijų), Antikos autorių kūriniai (28), knygos aukštajam išsilavinimui ir plataus pobūdžio erudicijai išsiugdyti (apie 26 – logika, retorika, fizika, metafizika, filosofija, politika), Vakarų ir Vidurio Europos kraštų istorijos, geografijos (apie 25), karybos ir architektūros (4), medicinos (4), magijos (1), grožinės ir proginės literatūros (apie 6). Rinkinyje buvo tik 12 knygų, išleistų Abiejų Tautų Respublikoje, labai mažai knygų lenkų kalba (4). Žinant, kokią turtingą įvairiakalbę asmeninę biblioteką turėjo kunigaikštis, galima spėti, kad to meto gimnazijos dėstytojams ir mokiniams irgi buvo prieinamas įvairių mokslo, meno veikalų lobynas, jie studijavo ne tik Šventąjį Raštą, bet ir Ciceroną, Sofoklio dramas, Vergilijų.

Galima numanyti, kad gimnazijos auklėtiniams buvo pasiekiami ir naujausi, populiariausi to meto Europos mokslo veikalai, nes mokymosi programos buvo sudaromos pagal pažangiausius metodus, o kai kurie dėstytojai patys buvo garsių knygų autoriai. Vienas jų – profesorius, karo inžinierius, filosofijos ir medicinos mokslų daktaras Adomas Freitagas Torūnietis (1608–1650).  Nuo 1640 m. Jonušo Radvilos kvietimu jis apsigyveno Kėdainiuose, iki pat mirties dėstė matematiką Šviesiojoje gimnazijoje. Tuo metu ši plataus akiračio asmenybė jau buvo išgarsėjusi Europoje  svarbiausiu savo veikalu – knyga „Architectura militaris nova et aucta“ („Karinė architektūra“). A. Freitagas davė pradžią Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos inžinerijos mokyklai. Profesorius palaidotas Kėdainiuose, evangelikų liuteronų bažnyčioje. Paminklinėje marmuro ir smiltainio lentoje lotyniškas užrašas baigiasi žodžiais: „Nepaliko įpėdinių, paliko knygą“. Profesionalus pedagogas, literatas Adomas Rasijus (g. apie 1560 m.), studijavęs Dancige ir Karaliaučiuje, 1611 m. išspausdino knygą „Traktatas apie prekybą”. Tais pačiais metais Karaliaučiuje buvo išspausdinta ir kita A. Rasijaus knyga – veikalas apie logiką. 1615 m. kunigaikštis Kristupas Radvila A. Rasijų iš Karaliaučiaus pasikvietė į Biržus. Čia jam buvo pavesta reorganizuoti Biržuose veikusią evangelikų reformatų mokyklą į gimnaziją. Biržuose A. Rasijus dirbo gimnazijos rektoriumi, dėstė retoriką ir kitas disciplinas, baigė rašyti Vilniuje sumanytą ir Karaliaučiuje pradėtą knygą „Politikos ir teisės traktatas apie kilmingumą ir prekybą”. Po 1612 m. A. Rasijus buvo pakviestas mokytojauti į Radvilos dvarą, o 1624 m. apsigyveno Kėdainiuose ir užsiėmė pedagogo praktika. A. Rasijus palaidotas ant kalvos netoli Kėdainių savivaldybės rūmų.

XVII a. viduryje protestantiškoje Kėdainių gimnazijoje ir miesto magistrate susibūrė išsilavinę žmonės, kurie rašė įvairius traktatus, proginę literatūrą ir mokslinius veikalus. XVII a. miesto bendruomenėje vyravo lietuviai, todėl čia nuolat dirbo lietuvių kalbą mokėję lenkų, vokiečių ir škotų kilmės reformatų kunigai, jie bendradarbiaudavo leidžiant lietuviškas knygas. Šios kultūrinės aplinkybės skatino Radvilą Kėdainius pasirinkti ir kaip naujai kuriamą spaudos centrą. 1651 m. į Kėdainius iš Dancigo (dabartinio Gdansko) buvo pakviestas garsus spaustuvininkas Joachimas Jurgis Retas (Rhetas). Prie gimnazijos įkurta jo spaustuvė 1653 m. išspausdino lietuviškos raštijos puoselėtojų, su gimnazija susijusių intelektualų Samuelio Tamošausko, Samuelio Minvydo, Jono Božimovskio (vyresniojo) ir paties Kėdainių burmistro, gimnazijos rektoriaus Stepono Jaugelio Telegos parengtą veikalą „Knyga nobažnystės krikščioniškos“. Tai buvo didžiausias XVII a. lietuviškas leidinys (682 p.) ir vienintelė lietuviška knyga, XVII a. išleista ne Vilniuje ar Karaliaučiuje, o periferijoje. „Knyga nobažnystės krikščioniškos“ – ryškiausias lietuviškos evangelikų reformatų literatūros istorinis akcentas. Leidinį sudaro penkios dalys: „Psalmynas su giesmėmis“, „Sekmadienių evangelijos“, „Pasakojimai apie Jėzaus kančią ir mirtį“, „Maldos krikščioniškos“ ir „Katekizmas mažas arba trumpas pamokslas tikėjimo krikščioniško“. Steponas Jaugelis Telega, parašęs eiliuotą panegiriką Jonušui Radvilai, kelias originalias giesmes bei išvertęs psalmes į lietuvių kalbą, yra laikomas vienu iš pasaulietinės poezijos pradininkų Lietuvoje. Knyga aktyviai tyrinėjama lingvistų, nes yra vertingas šaltinis apie lietuvių bendrinės rašomosios kalbos formavimąsi bei kėdainiškių tarmę. „Knygos nobažnystės krikščioniškos“ tekstai yra vidurinio rašomosios kalbos varianto pavyzdžiai, parašyti vakarų aukštaičių šiauliškių tarmės pagrindu. Knygos leksika yra turtinga, paremta liaudies kalba, gausiai papildyta naujadarais. Vienintelis išlikęs knygos egzempliorius saugomas Upsalos universitete Švedijoje, o mūsų bibliotekos svečiai gali susipažinti su pagarbiai saugomu faksimiliniu jos leidimu ir nuolatine šiai knygai skirta ekspozicija.

Plačiau apie knygos autorius ir rengėjus:

Steponas Jaugelis Telega (apie 1600–1668) turėjo žemės sklypą tuose pačiuose Babėnuose, kur apie 1527 m. bajorų šeimoje gimė M. Daukša. Spėjama, kad S. Jaugelis Telega studijavo Karaliaučiaus universitete, vėliau gyveno Kėdainiuose. Jis buvo pasiturintis miestietis, prekybininkas, Kėdainių sinodo iždininkas, gimnazijos rektorius (1648 m.). 1631 m. išrinktas burmistru. S. Jaugeliui Telegai dirbant burmistru įkurtos popieriaus dirbtuvės, gimnazijoje įsteigta spaustuvė. Jis iš lenkų kalbos išvertė svarbiausią knygos dalį „Psolmay Dovida šventa“, kuri tapo lietuvių evangelikų reformatų XVII a.–XVIII a. giedamosios liturgijos pagrindu. S. Jaugelio Telegos palaikai ilsisi Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčios rūsyje, o Kėdainių kraštotyros muziejuje galime pamatyti iškalinėtą S. Jaugelio Telegos karsto metalinę lentelę su jam skirta epitafija.

Jonas Božimovskis vyresnysis (1610–1673) – religinių raštų rengėjas, Biblijos vertėjas. Mokėsi Kėdainiuose, Slucke, studijavo Utrechto, Leideno universitetuose, 1653–73 m. buvo Kėdainių evangelikų reformatų kunigas ir Žemaičių superintendentas (tai atitiktų katalikų vyriausiojo vyskupo titulą), nuo 1663 m. – Vilniaus superintendentas. Su Samueliu Minvydu iš lenkų kalbos išvertė pagrindines „Knygos nobažnystės krikščioniškos“ dalis – katekizmą, maldyną ir pamokslus. Kaip sinodo atstovas sykiu su kitais pripažinęs B. Chylinskio Biblijos vertimą netinkamu, pats ėmėsi versti, pradėdamas nuo Naujojo Testamento. Po mirties šį darbą tęsė sūnus Jonas Božimovskis (jaunesnysis).

Samuelis Minvydas (1602–apie 1658) – evangelikų reformatų kunigas. 1625 m.  buvo katechetas Kėdainiuose, po metų perkeltas į Šiluvą. 1628 m. paskirtas į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lauko etmono Kristupo Radvilos dvarą, buvo evangelikų reformatų sinodo raštininkas. Dirbo Šventežeryje, Seirijuose. 1641 m. sinodo potvarkiu turėjo Alantoje suinventorinti bibliotekos fondą. Laidojant Kristupą Radvilą pasakė vieną iš trijų pamokslų (išspausdintas 1641 m.). Buvo vienas „Knygos nobažnystės krikščioniškos“ rengėjų ir vertėjų.

Samuelis Tamošauskas (apie 1605–1650) – geras lietuvių kalbos žinovas, evangelikų teologas. Mokėsi Biržuose, materialiai remiamas Lietuvos evangelikų reformatų, studijavo užsienyje. Spėjama, kad 1630 m. jis Prancūzijoje buvo ordinuotas evangelikų reformatų kunigu. Tais pačiais metais grįžo į Lietuvą, o kitais metais buvo paskirtas Kėdainių evangelikų parapijos kunigu. Garsėjo kaip aktyvus reformacijos šalininkas. Nuo 1638 m. – evangelikų reformatų Žemaičių distrikto superintendentas. Nuo 1631 m. pirmininkavo beveik visiems evangelikų sinodams Kėdainiuose. Kartu su J. Božimovskiu, S. Minvydu Kėdainiuose išleido tris evangelikų reformatų maldų knygeles: katekizmą, „Maldas krikščioniszkas wisokiam meatuy…“, „Summa arba trumpą iszguldimą Ewangeliu Szwentu…“ Manoma, kad jis redaguodavo savo kolegų rašto darbus leidžiant „Knygą nobažnystės krikščioniškos“. Palaidotas Kėdainių evangelikų liuteronų kapinėse.

Kaip jau minėta, gavę išsilavinimą lotynų, graikų, lenkų, vokiečių, prancūzų, hebrajų ir lietuvių k., gimnazijos auklėtiniai buvo pajėgūs studijuoti geriausiuose to meto Europos universitetuose ir imtis rimtų lietuviškos raštijos turtinimo uždavinių. Svarbiausias ir savo apimtimi didžiausias XVII a. Biblijos vertimo darbas priklauso Samuelio Boguslavo Chylinskio (1631–1666) plunksnai. Gimęs reformatų kunigo šeimoje, lietuvių kalbą Chylinskis mokėjo iš mažens. Gabus gimnazijos auklėtinis, gavęs stipendiją, studijavo teologiją Franekerio universitete (Nyderlandai), ten, be visų kitų disciplinų, mokėsi filosofijos, hebrajų kalbos, matematikos. 1657 m. rekomenduotas Franekerio universiteto rektoriaus, filosofijos daktaro, logikos profesoriaus K. Munsteraus ir bibliotekininko D. Kaldendbacho, pradėjo studijas Oksforde. 1656 m. lapkričio 22 d. (tokią datą nurodo pats S. B. Chylinskis), tinkamai pasirengęs didžiuliam ir atsakingam darbui, pradėjo į lietuvių kalbą versti Bibliją ir darbą baigė 1660 m. Taigi visą Šventąjį Raštą – tai pažymima ir antraštiniame Biblijos lape – S. B. Chylinskis išvertė uźmarioſe iš olandų ir lenkų k. Apie atliktą darbą visuomenę informavo dviem brošiūromis, kuriose siekė paaiškinti savo darbo tikslus bei trumpai supažindinti Anglijos intelektualus su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, jos evangelikų reformatų bažnyčios veikla, raštija lietuvių kalba ir pateikti argumentus, kodėl būtina išspausdinti Bibliją lietuviškai. Įtakingų Oksfordo profesorių dėka bei Anglijos ir Škotijos karaliaus Karolio II įsaku 1660 m. jo versta Biblija pradėta spausdinti (trijų tūkstančių egzempliorių tiražu) Londone. 1661 m. Chylinskis sugrįžo į Lietuvą ir apie savo atliktą darbą pateikė ataskaitą Kėdainių sinodui. Sinodo paskirti recenzentai jį įvertino gana kritiškai. Chylinskiui buvo pasiūlyta tęsti Senojo Testamento vertimą, o Naujojo Testamento vertimas patikėtas Jonui Božimovskiui, Biblijos vertimas nebefinansuojamas. Tai įžeidė vertėją, ir jis darbą nutraukė, o 1681 m. vertimo rankraščiai pateko į makulatūrą. Tačiau yra išlikusi didžioji Chylinskio vertimo dalis: beveik pusė spausdinto Senojo Testamento ir visas Naujojo Testamento rankraštis. Originalai saugomi Britų muziejaus bibliotekoje. S. B. Chylinskio knygelė „Biblijos vertimo į lietuvių kalbą pagrindimas“ („An Account of the Translation of the Bible into the Lithuanian tongve“), išleista Londone anglų (1659) ir vėliau lotynų kalbomis, atskleidžia dvasinę vertėjo brandą ir puikų Šventojo Rašto išmanymą. O Naujojo Testamento rankraščio gale esantis sąrašas knygų ir Biblijos komentarų, kuriais versdamas S. B. Chylinskis naudojosi, neleidžia abejoti jo teologine kompetencija.

Įdomios ir painios reformatų kunigo Samuelio Bitnerio  (1632 m. Lenkija–1710 m. Kėdainiai?) Naujojo Testamento vertimo peripetijos. 1680 m. Karaliaučiuje išleistas S. Bitnerio spaudai parengtas leidinys „Pradzia pamoksla del mazu Weykialu…“ Šis leidinukas buvo pirmasis po M. Mažvydo „Katekizmo“ išspausdintas elementorius, skirtas mokykloms. 1695 m. S. Bitneris Vilniaus sinodo pavedimu ėmėsi į lietuvių kalbą versti Naująjį Testamentą ir išvertė didžiąją jo dalį. Jam talkino J. Božimovskis jaunesnysis, o vertimą Mažajai Lietuvai pritaikė P. Z. Šusteris. Šis vertimas iš graikų kalbos, parengtas Kėdainių tarme, buvo išleistas 1701 m. Karaliaučiuje ir vadinosi „Naujas Testamentas Wieszpaties musu Jezaus Kristaus…“ Egzempliorius saugomas Kembridžo universiteto bibliotekoje. Knyga išleista bendromis Rytų Prūsijos ir Lietuvos reformatų pastangomis. Lietuvai skiriamos knygos leidimą finansavo Prūsijos karalius Fridrichas I ir Boguslavo Radvilos duktė Liudvika Karolina. Yra išleisti du jo variantai. Pirmojo antraštėje rašoma: Naujas Testamentas Wieszpaties musu Jezaus Kristaus… Pirmą kartą ant svieto lietuviškoj kalboj iš graikų kalbos suguldytas… Antrajame rašoma: priderintas prie Mažosios Lietuvos skaitytojo… Abiejuose – lotyniškos dedikacijos karaliui Frydrichui Vilhelmui. Vertimas buvo parengtas Kėdainiuose – Didžiojoje Lietuvoje, bet lėšų leidimui kreiptasi į Prūsijos karalių. Išleistas N. Testamentas buvo pristatytas 1702 m. reformatų Sinode Bielycoje.

Tai buvo darbas, perimtas iš S. B. Chylinskio. Šis 1661 m. pateikė savo vertimą Kėdainių sinodui. Tikrintojais buvo paskirti kunigai Jonas Božimovskis ir Skrodskis, kurie pateiktą darbą lygino su Bretkūno Biblijos vertimo rankraščiu. Kaip jau rašyta, Chylinskio vertimas buvo sukritikuotas ir atmestas. 1681 m. pabaigti rengti N. Testamentą leidimui pavedama kunigams Božimovskiui ir Bitneriui.

Bitnerio parengto Naujojo Testamento vertimą į lietuvių kalbą 1698–1701 m. redagavo dar ir kun. Jonas Patersonas bei Šviesiosios gimnazijos rektorius ir pamokslininkas Tomas Ramza (Thomas Ramsay), gerai mokėjęs graikų kalbą. Svarbiausias liudijimas, kad prie 1701 m. Naujojo Testamento rengimo prisidėjo T. Ramza – Kembridžo universiteto bibliotekos egzemplioriaus priešantraštiniame lape paliktas įrašas, matyt, bibliotekininko ranka: „Šis Naujasis Testamentas, išverstas į lietuvių kalbą pono Ramzos ir kitų, yra padovanotas Universiteto bibliotekai; našlė ponia Ramsey įteikė šią dovaną kartu su lietuvišku aulinuku ir bateliu, 1707.“ Taigi, kaip matyti iš šaltinių, T. Ramza nevertė Kembridžo universiteto bibliotekai padovanoto Naujojo Testamento, bet buvo vienas iš jo redaktorių.

Ramza gimė Kėdainiuose; apie 1660 m. mirus tėvui, jį užaugino Kėdainių suolinininkas W. Levinstonas. T. Ramza mokėsi Kėdainių gimnazijoje, nuo 1693 m. buvo paskirtas Kėdainių gimnazijos rektoriumi, o nuo 1698 m. – ir lietuvių pamokslininku Kėdainiuose. Vėliausias žinomas T. Ramzos rašytas tekstas yra 1703 m. liepos 23 d. laiškas Lietuvos evangelikų reformatų sinodui.

Spėjama, kad Kėdainių gimnaziją baigė ir teologijos daktaras, pedagogas, teisininkas, lotyniškai rašęs poetas Aleksandras Karolis Kurcijus (apie 1620–1668) – pirmasis lotyniškos Niujorko (tuomet Naujojo Amsterdamo) mokyklos  mokytojas. A. K. Kurcijus – XVII a. LDK išeivijos atstovas, menkai žinomas tiek mokslininkams, tiek visuomenei, tačiau jo gyvenimo istorija intriguojanti. Pačiame Niujorko centre, Manhatene, kabanti memorialinė lenta skelbia: „Pirmoji lotyniška Naujojo Amsterdamo mokykla buvo įkurta šioje vietoje 1659 metais daktaro Aleksandro Karolio Kuršiaus Kurcijaus, lietuvio didiko ir mokslininko, kuris atvyko į olandų koloniją kaip lotynų mokyklos vadovas gubernatoriaus Peterio Stuyvesanto kvietimu.“ Kaip lietuvis tapo pirmuoju Niujorko mokytoju? 1652 m. jis studijavo Leipcigo universitete, ten paskelbė bent tris kūrinius: kalbą, pasakytą 1651 m. Banská Bystrica gimnazijoje („Simi nasi emunctorium in fortunam…), taip pat kitus du tekstus (Oratio Alexandri Caroli Curtii SS. Th. Doct. et J.U. Licent. habita contra M. Caspar. Dulichium olim Budissinensium in Lusatia Diaconum, Ex Apostolico factum Apostaticum…; Comitia regni Pannonici, sive Actus Oratorius…). Pastarajame kūrinyje jis save vadina „Dei causa exul“, t. y. Dievo tremtiniu. Gali būti, jog po studijų Leipcige A. K. Kurcijus stojo tarnauti Radviloms. Mokytojavimas, matyt, Slucko ar kitoje protestantiškoje Radvilų valdoje buvusioje gimnazijoje gali būti datuojamas apie 1653–1658 metus. Deja, iki šiol nepavyko rasti tai patvirtinančių dokumentų. Apie 1659 m. balandį A. K. Kurcijus jau buvo Olandijoje ir pasisiūlė mokytojauti olandų kolonijoje Amerikoje – Naujajame Amsterdame (nuo 1667 m. Niujorkas), į kurį niekas nenorėjo vykti. Tuomet šiame miestelyje gyveno apie 1 500 gyventojų, buvo apie 200 namų. Už lotynų k. dėstymą jam paskirta 500 guldenų metinė alga. Taip pat jam skirtas namas su sklypu sodui ar daržui, leista teikti ir privačias pamokas. 1659 m. rugsėjo 16 d. iš Niujorko A. K. Kurcijus laiške kunigaikščiui Boguslovui Radvilai rašė, jog jis kadaise tarnavo Radviloms ir buvo priverstas iš Lietuvos išvykti, nes tėvynę ištiko nelaimės. Matyt, kontrreformacijai Vidurio Europoje plintant, o LDK skendint karo gaisruose, stokojantis pragyvenimo šaltinio, didelę pedagoginę patirtį turintis ir puikiai lotynų kalbą mokantis A. K. Kurcijus ieškojo laimės Naujajame pasaulyje. Žemutinėje Manhateno salos dalyje (dab. Broad Street 26 / Excange Place) pastatytoje mokykloje mokinių buvo mažai, Kurcijus skundėsi jų nepaklusnumu, be to, mokytojas skurdo. 1661 m. vasarį tėvai ir miesto valdžios atstovai jam priekaištavo, jog mokiniai mušasi, plėšo vieni kitų drabužius. Mokytojas skundėsi, jog tėvai draudžia vaikams taikyti fizines bausmes. Jis parašė laišką B. Radvilai, kuriame deklaravo ištikimybę Radviloms ir pasiryžimą, padėčiai pasikeitus, grįžti į tėvynę ir vėl tarnauti jo giminei. Kurcijaus gyvenimas Amerikoje baigėsi nesėkme, nors šios šalies istorijoje jis buvo pirmasis vakarietis mokytojas ir vienas pirmųjų vakariečių gydytojų. 1661 m. liepos mėn. jis pasitraukė iš rektoriaus pareigų ir grįžo į Olandiją, kur Leideno universitete buvo užregistruotas kaip Carolus Alexander Curtius Nobilis Lituanus I.V.D. et Medicinae Candidatus. 1662 m. Leidene jis apgynė medicinos disertaciją apie inkstų ir pūslės akmenis „Disputatio medica inaugurralis de calculo renum ac vesicae“ ir gavo medicinos daktaro laipsnį. 1665 m. kartu su Johanu Adolfu Kielemanu  paskelbė kūrinį kunigaikščio Christiano Albrechto garbei („Discursus sive Levidensis Oratio…“). Tyrinėtojai jį priskiria vizualinės poezijos žanrui. Tapus Kylio universiteto profesoriumi, poreikio grįžti į Lietuvą nebeliko. Kažin ar krašte, kuriame protestantišką švietimą puolė kontrreformacija, jis būtų buvęs reikalingas.

Kėdainių reformacijos veikėjai atliko svarbų vaidmenį lietuvių raštijos vystymosi istorijoje. Aukso amžius Kėdainių reformatų leidybinėje veikloje buvo labai trumpas. Mirus Jonušui Radvilai, o 1669 m. ir jo žentui Boguslavui Radvilai, Kėdainiai perėjo į Nesvyžiaus Radvilų katalikiškosios atšakos rankas. Reformatai neteko mecenatų. Prasidėjus susidorojimui su reformatų judėjimu visoje Lietuvoje į valdžią atėjęs Jonas Kazimieras Vaza uždraudė reformatų leidybinę veiklą visoje Lietuvos-Lenkijos valstybėje. Iš katalikų bažnyčios pradėjo nykti lietuviški pamokslai, iš mokyklų – lietuvių kalba, užleisdama vietą lenkų kalbai.

Protestantiška gimnazija, patirdama pakilimų ir nuosmukių, gyvavo beveik du šimtmečius. Vėlesnės istorinės peripetijos sumenkino gimnazijos svarbą, aišku, ji nustojo buvusi ir knygų šventove. Pamažu gimnazija tapo pasaulietine. XVIII a. sustiprėjus lenkų kultūros įtakai, gimnazijos bibliotekoje nebeliko lietuviškų knygų. 1803 m. gimnazija tapo pavaldi Vilniaus universitetui, ir akademinis gyvenimas čia vėl atsigavo: išaugo mokinių skaičius, dėstė gerai parengti pedagogai. Per keliolika metų, padedant Vilniaus universitetui, biblioteka vėl sukaupė daug vertingų knygų.

1824 m. Kėdainių gimnazija buvo uždaryta dėl anticarinės mokinių veiklos,  susekus jų ryšius su universiteto filomatais ir filaretais. Tų audringų įvykių atgarsiai atsispindi ir A. Mickevičiaus „Vėlinėse“. Gimnazija rekonstruota ir vėl atvėrė duris 1858 m., tačiau neilgam: buvo uždaryta dėl aktyvaus mokinių ir mokytojų dalyvavimo 1963 m. sukilime. Iki 1864 m. Kėdainių gimnazija garsėjo didele įvairiakalbe biblioteka ir puikiai įrengtu fizikos kabinetu. Po sukilimo prieš carinę Rusiją gimnazijos pastatai atiteko rusų kariuomenei. 1866 m. atvykęs Kauno gimnazijos inspektorius perėmė Kėdainių gimnazijos biblioteką. Vertingos bibliotekos knygos (apie 15 000 egz.), seni rankraščiai, mokymo priemonės, dokumentai, liudijantys Kėdainių krašto istoriją, buvo perduoti Vilniaus realinei mokyklai, Viešajam knygynui ir Kauno gimnazijai. Ten nukeliavo ir dalis vertingo Radvilų laikus menančio bibliotekos palikimo.

Tarpukariu atkurtoje gimnazijoje vėl buvo atidaryta biblioteka, vadinama „knygynėliu“. Mokiniai juo labai džiaugėsi, nes ne visi galėjo naudotis miesto skaityklos paslaugomis. Gimnazijos bibliotekoje jiems buvo prieinama ir vis gausėjanti periodinė spauda.

1937 m. gimnazija persikėlė į naujus rūmus netoli miesto parko. Tuo metu trijų aukštų mokyklos pastatas buvo vienas gražiausių ir moderniausių Lietuvoje, turėjo erdvią aktų salę, sporto salę, vandentiekį ir centrinį šildymą, joje mokėsi apie 400 mokinių (panašiai kaip dabar).  Literatūros ugdymą labai sustiprino  rašytojas Juozas Paukštelis, čia pirmuosius eilėraščius parašė H. Nagys, kaip kūrėja brendo ir jo sesuo Zinaida (Liūnė Sutema). Deja, gražiuosius gimnazijos rūmus 1944 m. susprogdino traukdamiesi vokiečiai.

Senieji gimnazijos pastatai  ilgai tarnavo kaip kareivinės, tad jų pirminė paskirtis ir išskirtinė istorija buvo ilgam užmiršta, o erdvės tiesiog neprieinamos visuomenei. 2002 m. po ilgų klajonių gimnazija sugrįžo į restauruotas senąsias patalpas Didžiojoje gatvėje. Biblioteka įsikūrė trečiame aukšte. Iš pradžių jos fondai buvo kuklūs (perimti iš J. Paukštelio mokyklos). Bibliotekos skaitytojams šiandien atviri fondai su 10 000 dokumentų (neskaitant periodinių leidinių, vadovėlių ir mokinių projektinių darbų). Šiuo metu biblioteka – susitikimų ir darbo su informacija vieta. Skaitytojams čia įrengtos 4 kompiuterizuotos darbo vietos, veikia skaitykla (16 darbo vietų), pedagoginės literatūros skyrius, mokinių projektinių darbų archyvas, MKC kampelis, knygų mainų skyrelis, skaitytojai aptarnaujami ir fondas tvarkomas naudojantis elektronine sistema MOBIS.

Rengiamos parodos, vyksta tradicinės akcijos, kultūros renginiai, integruotos pamokos.

Atsakoma į įvairias skaitytojų užklausas, teikiamos konsultacijos.

Bibliotekoje galima ruoštis pamokoms, atsispausdinti dokumentus.

Užsakomi ir išduodami vadovėliai, mokymo priemonės, grožinė ir pažintinė literatūra.

Renkama kraštotyrinė medžiaga.

Biblioteką įsivaizduojame kaip jaukią saviraiškos erdvę; jos nuotaiką kuria ir visi laukiami mūsų skaitytojai.

LITERATŪRA

  1. Juknevičius A. Senieji Kėdainiai: istorija ir įdomybės. –Vilnius: Interse, 2017.
  2. Juknevičius A. Škotų palikimas Kėdainiuose: [leidinys apie XVII- XVIII a. Kėdainiuose gyvenusių škotų presbiterionų mūrinę architektūrą]. –Vilnius: Savastis, 2015.
  3. Knyga nobažnystės krikščioniškos, 1653 / parengė Dainora Pociūtė. – Faks. leid. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004).
  4. Knyga nobažnystės krikščioniškos (1653) – XVII a. Lietuvos kultūros paminklas: [straipsnių rinkinys] / [redakcinė kolegija: Ingė Lukšaitė (ats. red.) … [et al.]. – Kėdainiai: KKM, 2001.
  5. Vaitkevičienė V.  Kėdainių gimnazijos istorija, 1625-1950.- Kėdainiai: Spaudvita, 2007.
  6. Dainora Pociūtė. Steponas Jaugelis-Telega //Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VIII (Imhof-Junusas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005.
  7. Braziūnienė A., Kavaliūnaitė G. Lietuviškas batas Kembridžo universiteto bibliotekoje. Iš Knygotyra 2017, nr. 69 [žiūrėta 2020-08-15]. Prieiga per internetą: <www.zurnalai.vu.lt/knygotyra/article/download/10956/9356/>.
  8. Endriukaitytė K. Kėdainių gimnazija. Iš Architektūros ir urbanistikos tyrimų centras. [Žiūrėta 2020-09-20]. Prieiga per internetą: </http://www.autc.lt/lt/architekturos-objektai/1597>.
  9. Kėdainių krašto knygiai. [Žiūrėta 2020-08-15]. Prieiga per internetą: <http://postilla.mch.mii.lt/Istorija/knygiai.htm>.
  10. Ragauskas A. Bastūnas Aleksandras Kurcijus. Iš Orbis Lituaniae. [Žiūrėta 2020-08-04]. Prieiga per internetą: <http://m.ldkistorija.lt/index.php/istoriniai-faktai/bastunas-aleksandras-karolis-kurcijus/1258>.
  11. Saulytis G. Pirmieji Šventojo Rašto vertimai į lietuvių kalbą: teologinė perspektyva (II). Iš Bernardinai.lt. 2018 [žiūrėta 2020-09-10]. Prieiga per internetą: <http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2018-10-13-pirmieji-sventojo-rasto-vertimai-i-lietuviu-kalba-teologine-perspektyva-ii/172272>.