Istorija

* 1625 m. Kėdainiuose Kristupas Radvila įkuria evangelikų reformatų parapinę mokyklą.

* 1631 m. parapinė mokykla persikelia  į Didžiąją  gatvę.

* 1640 m. uždarius evangelikų reformatų mokyklą Vilniuje, Kėdainių mokykla tampa svarbiausia protestantiška mokykla Lietuvoje.

* 1647 m. kunigaikštis  Jonušas Radvila reformuoja mokyklą į gimnaziją, kuri Europos mokyklų pavyzdžiu pavadinama Šviesiąja (Gymnasium Illustre) ir tampa lotyniško tipo humanitarine gimnazija.

* 16501773 m. gimnazijoje įvyksta daug pasikeitimų: keičiama mokymo tvarka, programos,  pamažu pradeda dominuoti katalikai, sustiprėja lenkų kultūros įtaka.

* 16511655 m. gimnazijoje veikia Joachimo Jurgio Rheto spaustuvė, kurioje 1653 m. išspausdintas vienas svarbiausių to meto reformatų leidinių lietuvių kalba  „Knyga nobažnystės krikščioniškos “.

* 1803 m. gimnazija tampa pavaldi Vilniaus universitetui.

* 1824 m. caro valdžia dešimčiai metų uždaro gimnaziją, susekusi jos mokinių ryšį su Vilniaus universiteto filomatais ir filaretais.

* 1835 m. caro valdžia leidžia įsteigti penkių klasių progimnaziją.

* 18421858 m. po gimnazijos pastato rekonstrukcijos Kėdainių progimnazijai vėl suteikiamas gimnazijos statusas.

* 1864 m. gimnazija uždaroma, nes mokiniai ir mokytojai aktyviai dalyvauja 1863 m. sukilime. Pastatas perduotas carinei kariuomenei, kuri čia šeimininkauja iki 1918 m.

* 1922 m. atkuriama Kėdainių gimnazija.

* 1937 m. gimnazija perkelta į naujus rūmus, kurie Antrojo pasaulinio karo metais buvo sugriauti.

* 19441991 m. senajame gimnazijos pastate Didžiojoje gatvėje buvo įsikūrusi sovietų armija.

* 1995 m. Kėdainiai vėl turi gimnaziją – Juozo Paukštelio vidurinei mokyklai suteiktas gimnazijos statusas.

* 20002002 m. restauruoti senieji gimnazijos pastatai Didžiojoje gatvėje.

* 2002 m. gimnazija persikelia į restauruotas senosios gimnazijos patalpas ir jai suteikiamas Šviesiosios gimnazijos vardas.

 

Mokyklos direktoriai:

Kėdainių gimnazijos įkūrimas siejamas su reformacijos plitimu Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. 1606 metais Kėdainiai atiteko Biržų kunigaikščiams Radviloms, kurie rūpinosi miesto kultūra, švietimu ir ekonomika.

1625 metais kunigaikštis Kristupas Radvila savo lėšomis įkūrė mokyklą, vadovaudamasis  Vilniaus provincinio sinodo nutarimu. Kunigaikštis skyrė pinigų mokyklai išlaikyti, mokinių maistui bei knygoms.

1629 metais evangelikų reformatų vyresnybė išleido įstatus, kurie griežtai reglamentavo mokyklos darbą: buvo nurodyta, kaip turi elgtis mokytojai ir mokiniai, parengta mokymo programa. Įstatuose buvo nustatytos 4 dalys (klasės): I klasė (aukščiausioji) – prima, II klasė – sekunda, III klasė – tertia, IV klasė (žemiausioji) – quatra. Taikyti šie mokymo metodai: diktavimas (nebuvo vadovėlių), mokymasis atmintinai, praktinių įgūdžių formavimas (mokiniai buvo verčiami kalbėti lotyniškai net per pertraukas).

Pirmasis mokyklos rektorius buvo vokietis iš Gdansko Fridrichas Štarkius Gdanskietis, jo pavaduotojas – Mikalojus Matusevičius, vėliau – Kėdainių  burmistras Steponas Jaugelis Telega. Dėstė teologijos, filosofijos, matematikos mokslų daktarai: Jonas Šidlovijus, Adomas Rasijus, Aleksandras Torkvatas, Adomas Freitagas, kuris buvo žymus gynybinių įtvirtinimų inžinierius.

Įdomi gimnazijos pastato istorija. Iš pradžių mokykla įsikūrė mūriniuose Šaflerio namuose, prie Didžiosio rinkos aikštės, triukšmingoje ir nepatogioje vietoje. 1631 m. K. Radvilos rūpesčiu Didžiosios pilies ir Josvainių gatvių kampe pradėtas rekonstruoti namas, nupirktas iš miestiečio, buvusio burmistro Petro Zigmuntavičiaus Skomino. Šis pastatas tapo svarbiu architektūriniu XVII a. paminklu. Tai bene vienintelis aukštesniųjų mokyklų pastatas Lietuvoje, išsaugojęs autentiškumą.

1647 metais kunigaikščio Jonušo Radvilos rūpesčiu Kėdainių mokykla reformuota į gimnaziją, kuri Vakarų Europos pavyzdžiu imta vadinti Šviesiąja gimnazija (Gymnasium Illustre).

1649 metais mokykla gavo Šviesiosios gimnazijos vardą. Gimnazijai inteligentai, kunigai dovanojo knygas, todėl prie jos veikė nemaža biblioteka. Šviesiosios gimnazijos mokiniai daugiausia buvo bajorų vaikai, todėl po gimnazijos baigimo didesnė jų dalis tapdavo kunigais. Gimnazija buvo lotyniško tipo humanitarinė mokymo įstaiga. Joje mokoma aštuonių kalbų: lotynų, graikų, rusų, lenkų, prancūzų, hebrajų. Dėstoma lotyniškai, lenkiškai, tačiau paaiškinimams vartota lietuvių kalba.

1655 metais kilus karui su Švedija, gimnazija buvo uždaryta, mokiniai ir mokytojai išsiskirstė. Naujai atidaryta ji buvo tik po šešerių metų, t. y. 1661 metais. Jos direktoriumi paskirtas kunigas Samuelis Ciras (Cirusas). Gabiems mokiniams buvo sudarytos sąlygos baigus gimnaziją studijuoti Vokietijos aukštosiose mokyklose. Neturtingus, bet gabius mokinius rėmė miesto turtingieji.

Ištrauka iš 1685 m. Kėdainių Radvilų mokyklos tvarkaraščio ir nuostatų:

„Pirma klasė: Sekmadienį. Šią dieną dėl viešų sekmadieninių apeigų mokykloje pamokų nėra, tačiau moksleiviai kiekvienas sau mokosi Evangeliją lotynų kalba, o sekmadienio, trečiadienio, taip pat ir švenčių pamokslai, jei net jie yra gerai išklausyti ir užsirašyti vyresniųjų moksleivių, kartojami šeštadienį kartu su įprastine rytine savaitinių paskaitų egzakcija.

Pirmadienį, rytą: Pirma valanda. Dalimis garsiai skaitomi „Kalbų vartai“, užduoti namie išmokti atmintinai, ir gilesniam supratimui aiškinti pagal klausimus ir sunkesnius žodžius.

Antra valanda. Duodami logikos pradmenys ir, atmintinai perskaityti, aiškinamai su pastabomis.

Trečia valanda. Pateikiami, svarstomi ir pasižymėtinomis frazėmis atmintinai skaitomi Cicerono laiškai.“

To laiko gimnazijos mokytojų gyvenimas buvo labai sunkus. Mokytojo alga būdavo 500 auksinių per mėnesį (1 auksinis = 1/3 kapeikos), o 1675 metais algos dar labiau sumažėjo ir siekė tik 200 auksinių. Esant tokiai padėčiai, mokytojai ilgai išbūti vienoje vietoje negalėjo, todėl jų kaita buvo didelė. Mokymosi kokybė labai pablogėjo, nes mokiniai nesugebėdavo greitai priprasti prie naujų mokytojų reikalavimų. Buvo išleistas įstatymas, pagal kurį mokytojai gimnazijoje turėdavo būtinai išdirbti trejus metus. 

Kunigaikštis K. Radvila labai rūpinosi jaunimo švietimu: mokinius, kurių gabumai išryškėdavo gimnazijoje, siųsdavo mokytis į užsienį – Augsburgą, Marburgą, Heidelbergą, Frankfurtą, Berlyną. Taip pat K. Radvila savo lėšomis leido į užsienį mokytis ir kelis neturtingų tėvų, bet itin gabius vaikus.

XVIII amžiuje prasideda karų laikotarpis ir gimnazija uždaroma net dvylikai metų.

Po karų, 1769 metais, gimnazija vėl atidaroma. Gimnazijos direktoriumi paskiriamas kalvinų kunigas Jonas Varakomskis (Varkauskas), kuris vadovavo gimnazijai 10 metų. Be aritmetikos, lotynų kalbos, katekizmo, logikos, istorijos ir kt. dalykų,  pradėta dėstyti fiziką ir trigonometriją.  Pamokos truko šešias valandas. Keičiantis programoms, mokymo turiniui, stiprėjo ir gimnazijos prestižas.

1778 metais keli kunigai, kurie studijavo užsienyje, grįžę į tėvynę ėmė mokytojauti gimnazijoje. Tuo metu čia mokėsi 128 mokiniai. 1781 metais  kilo konfliktas tarp reformatų ir katalikų. Vyresniųjų klasių mokiniai suorganizavo muštynes su katalikais. Vadovybė uždarė gimnaziją, nesulaukusi net mokslo  metų pabaigos, o mokinius išsiuntė namo. Tų pačių metų rugsėjo mėnesį gimnazija vėl buvo atidaryta. 1784 m. gimnazijoje padėtis pagerėjo, mokėsi 103 mokiniai, dirbo šeši mokytojai. 1785 metais vedėju buvo paskirtas  Jonas Dobkevičius.

1789 metais gimnazijos vedėjas Mykolas Galia sugriežtino tvarką,  žiauriai elgdamasis su mokiniais, išgainiojo ir atbaidė juos nuo mokyklos, joje liko tik 25 mokiniai, nes ne visi galėjo prisitaikyti prie reikalavimų. Mokinių skaičius gimnazijoje smarkiai keitėsi: nuo 76 mokinių 1804 m. iki 166 mokinių 1844 m.

1803 metais Kėdainių gimnazija tapo pavaldi Vilniaus universitetui. Pastaroji tuojau skyrė 2200 rublių pašalpoms. 

1810 metais kalvinistų veiklą mokykloje užima katalikai. Pirmasis katalikų tikybos dėstytojas buvo kunigas A. Monkevičius. Rektoriumi paskirtas kunigas Jonas Molesonas, kuris mokslus baigė Vakarų Europoje, remiamas Lietuvos evangelikų reformatų sinodo.

1812 metais gimnazija buvo uždaryta dėl prasidėjusio rusų ir prancūzų karo. Po metų vėl atidaryta. Ją globojo grafas Čapskis, vėliau Belozoras.

1818 metais šioje mokykloje pradėjo mokytis Aleksandras Griškevičius – Lietuvos aviacijos pradininkas, parengęs kelių skraidymo aparatų projektus, tarp jų ir garsųjį „Žemaičio garlėkį“.

18231824 metų įvykiai gimnazijoje  sukrėtė ne tik Kėdainius. Tuo metu Lietuvoje stiprėjo anticarinės nuotaikos. Mokinių nepasitenkinimas caro valdžia, Kėdainių mokykloje turėjo ne tik politines priežastis. Jis didėjo ir dėl perdėto lojalumo demonstravimo caro šeimai. Caro brolis kunigaikštis Konstantinas su šeima kasmet važiuodavo poilsiauti  į Vakarų Europą pro Kėdainius. Mokyklos vadovybės nutarimu, mokiniai privalėjo dėvėti uniformas, buvo verčiami išsirikiuoti mieste, pasitikti Konstantino šeimą ir giedoti Rusijos himną. Susikūrė slapta organizacija, pasivadinusi „Juodaisiais broliais“. Taigi, caras 1824 metais pasirašė raštą dėl mokyklos „iškilmingo“ uždarymo.

Po septynerių metų, t. y. 1858 metų liepos mėnesį, vėl buvo leista atidaryti gimnaziją, kuri buvo gerokai pertvarkyta ir nepanaši į ankstesnę.

Antrojo mokyklos gyvenimo penkmečio pabaigoje, t. y. 1866 m., caro valdžia gimnaziją vėl uždarė, nes mokytojai ir mokiniai dalyvavo 1863 m. sukilime, o jos rūmuose įsikūrė artilerijos būrys. Tuo metu veikė tik pradinė mokykla. 1917 metais šį mažą, visų blaškomą mokslo židinį užpūtė Pirmasis pasaulinis karas. Karo metu mokslas mažai kam terūpėjo, todėl progimnaziją (keturklasę) atidarė tik po karo, 1919 m. spalio 19 d. Mokyklai buvo paskirtas buvusio advokato Abramavičiaus namas Radvilų gatvėje Nr. 49. Jis buvo aukštas ir netinkamas mokyklai. Mokykloje iš pradžių dirbo dvi klasės: pirmojoje klasėje buvo 39 mokiniai, antrojoje – 17 mokinių. Mokykloje dirbo kunigas Romas Petronis, Ona Širmulytė-Stančienė (matematikos ir geografijos mokytoja), mokyklos direktorius Juozas Blaževičius-Blažaitis (dėstė lietuvių kalbą, gamtą, istoriją, darbelius), Ona Grušienė (vokiečių kalbos mokytoja), Gustavas Bliumas (muzikos mokytojas).

Nuo pat šios mokyklos įsikūrimo pradžios veikė ateitininkų ir aušrininkų organizacijos. Mokiniai buvo kilę iš įvairių apskrities valsčių: Krakių, Pernaravos, Grinkiškio, Ariogalos, Gudžiūnų, Surviliškio, Baisogalos, Josvainių, Dotnuvos, Kėdainių miesto. 

1922 m. mokyklai buvo atiduotos buvusios kareivinių patalpos Didžiojoje gatvėje ir tais pačiais metais, rugsėjo 30 d., iškilmingai atidaryta Kėdainių gimnazija.

Pirmuoju gimnazijos direktoriumi buvo paskirtas Juozas Januškevičius. Tais metais mokykloje dirbo kun. Kazimieras Pranskietis, Ifremas Veršinskas (fizikos mokytojas), Stasė Januškevičiūtė (lietuvių kalbos mokytoja), Juozas Geniušas (istorijos mokytojas), Morta Titelbekaitė (vokiečių kalbos mokytoja), Ida Keinikevienė (darbelių mokytoja). Mokėsi 154 mokiniai, mokinių skaičius kasmet didėjo.

Nuo 1925 metų sausio 1 d. Švietimo ministerija perėmė gimnaziją savo žinion. 1926 metais išleista pirmoji gimnazistų laida.

Švietimo ministro leidimu 19311932 metais gimnazijoje mokoma filosofijos, kosmografijos, dailyraščio, asmens higienos, lotynų kalbos, karinio paruošimo ir pasirenkamųjų dalykų: esperanto ir rusų kalbos. Tikybos mokymas buvo privalomas ne tik katalikams, bet ir kitų tikėjimų mokiniams: judėjų, stačiatikių ir liuteronų.

1932 m. Kėdainių miesto savivaldybė mokyklai pastatė medinius namus Vilniaus gatvėje, o 1937-aisiais, A. Tylenio direktoriavimo metais, buvo pastatyta nauja trijų aukštų mūrinė mokykla dabartinėje J. Basanavičiaus gatvėje. Mokykla buvo įrengta puikiai, joje buvo daug jaukių ir šviesių klasių, daug gerai įrengtų ir gausiai aprūpintų įvairiomis priemonėmis kabinetų.

19391940 m.  didelių politinių permainų metai: Lietuva prarado Klaipėdos kraštą, atgavo Vilnių. Prasidėjo naujas gyvenimas. 1940 metais birželio 15 d. Kėdainiuose jau šeimininkavo sovietinė armija. Visus kankino nežinia: buvo neramu dėl ateities, vyko staigūs pokyčiai. Neramiai gimnazijoje prasidėjo baigiamieji ir keliamieji egzaminai, Švietimo ministerija buvo pavadinta Švietimo liaudies komisariatu ir jau rugpjūčio mėnesį gimnazijai davė nurodymų dėl programų pertvarkymo, kalbų dėstymo. 1940 metų pabaigoje pasipylė naujos valdžios raštai, aplinkraščiai, įsakymai.

Prieš Antrąjį pasaulinį  karą gimnazijoje daugiausia mokėsi berniukai, o po karo žymiai padaugėjo ir mergaičių. Dėl didelio mokinių skaičiaus 1944 metais gimnazija buvo perorganizuota į dvi gimnazijas  mergaičių ir berniukų. Pirmuoju mergaičių gimnazijos direktoriumi tapo Vincas Ragauskas, o berniukų – rašytojas Juozas Paukštelis. Berniukų gimnazija užėmė tris pastatus Vilniaus ir Kauno gatvėse.

Mokinių ir mokytojų padaugėjo. Tuo metu mokytojavo Blaževičius, J. Sabaliauskas, E. Burnienė, Baltuška, Jasinskaitė ir kt. Mokykloje buvo biblioteka su gausiu knygų fondu. Buvo dėstoma fizika, lotynų ir vokiečių kalba, kūno kultūra ir daugelis kitų dalykų. Mokykla dirbo dviem pamainom. 

V. Ragauskas mokykloje direktoriavo devynerius metus. Jį 1955 m. pakeitė Stasė Laurynaitienė,  kuri dirbo iki 1986 m.

1981 metais mokyklai suteiktas rašytojo ir pedagogo Juozo Paukštelio vardas.

19861992 metais šiai mokyklai vadovavo buvęs Kėdainių gimnazijos mokinys Antanas Juškevičius, 19921997 metais  Vidmantas Širka, o nuo 1997 metų  buvusi šios gimnazijos mokinė ir mokytoja Violeta Liutkienė.

1995 metų birželio 22 d. Švietimo ir mokslo ministerijos kolegijos nutarimu patvirtintas J. Paukštelio vidurinės mokyklos gimnazijos klasių statusas. Nuo rugsėjo 1 d. pradėjo dirbti dvi gimnazijos klasės: humanitarinio ir gamtamokslinio profilio.

1997 metais gegužės 30 d. Lietuvos Respublikos Švietimo  ir mokslo ministerijos kolegijos nutarimu mokyklai suteikiamas realinio ir humanitarinio profilio gimnazijos statusas.

 2002 metais gimnazija perkelta į restauruotą pastatą Didžiojoje gatvėje ir pavadinta istoriniu Šviesiosios gimnazijos vardu (Gymnasium Illustre).