„Balandžio sniegas“. Šitaip pavadinęs pirmąjį eilėraščių rinkinį, M. Martinaitis užfiksavo savo gimtojo mėnesio paradoksus. Ir tie paradoksai būdingi ne tik Lietuvos gamtai – paradoksali visa žmogaus būtis, kurios graudžius ir žavingus aspektus poetas atskleidė daugiabriaunėje savo kūryboje. Šį jubiliejinį balandį, ne kartą užklojusį žiedus sniegu, raginome mokinius įsiskaityti į M. Martinaičio kūrybą, o 29 d. lietuvių k. mokytoja D. Pabarčienė ir anglų k. mokytoja L. Janonienė surengė integruotą literatūros ir anglų kalbos pamoką „Modernumo ir archajiškumo dermė M. Martinaičio kūryboje“.
Mokiniai dalijosi įspūdžiais, kad Martinaičio eilėraščiai jiems patiems netikėtai atvėrė, kokia įdomi gali būti poezija, pasirodė aktualūs dabartiniam žmogui. Daugelis pirmą kartą sužinojo, kad Kernagio apdainuotos Suvalkijos vyšnios ir širdį it dobilą pjaunanti gėla – tai pirmiausia Martinaičio vyšnios, jo gėla… Kernagis padėjo prisijaukinti ir Kukutį, kuris tapo svarbiausia pamokos tema. Pamokos viešnia, M. Martinaičio vertėja į anglų kalbą Laima Vincė taip pat sakė, kad pirmiausia atrado poetą per įtaigų Kernagio dainavimą ir iškart suprato privalanti išversti jo balades į anglų kalbą. Buvo labai įdomu išgirsti jos prisiminimus apie kūrybinę draugystę su M. Martinaičiu, apie tai, kaip suvaržytą ir apribotą žmogaus gyvenimą jis mokėjo Ezopo kalba nupasakoti savo personažų lūpomis. Profesionali vertėja ir kūrybinio rašymo specialistė dalijosi mokiniams įdomiomis įžvalgomis, kaip į kitą kalbą verčiamas tekstas privalo perteikti ne tik prasmę, bet išsaugoti ir ritmiką, fonetinį skambesį, kaip svarbu rasti leksinius atitikmenis analogų neturintiems žodžiams ar posakiams. Gaila, kad ribotas pamokos laikas neleido ilgiau pabendrauti su Amerikoje užaugusia ir studijų metais lietuvių kultūrą atradusia rašytoja, nes žavi ir kiti jos darbai lituanistikos, istorinės atminties srityse, pvz., atsiminimai apie holokaustą, tremtinių, partizanų, politinių kalinių likimus.
Nors viename eilėraštyje M. Martinaitis ir pripažino savo, kaip žmogaus ir poeto, ribotumą : „Iš ugnies, žmonių ir žodžių/negaliu sudėt žmonijos…“, tačiau ši pamoka buvo apie tai, kad pastangos autentiškai kalbėti apie savo būvį, atjausti kitą trumpalaikę gyvybę ir ieškoti to, kas mus sieja, visada prasmingos.