Tuoj po Vėlinių, maloniai pakviesti Seimo nario, Lietuvių kalbos draugijos nario Tomo Bičiūno, viešėjome Vilniuje. Draugijos narių susitikimai ir bendros išvykos visada turiningos, bičiuliškos ir įkvepiančios. Šįsyk ypač prasminga buvo viešnagė pačiame Seime, kuris jau ne kartą daugelio aplankytas. Užteko laiko ir diskutuotiniems klausimams, ir Justino Marcinkevičiaus poezijai… Mūsų grupei pasisekė pirmiesiems apžiūrėti ką tik atidarytą parodą, skirtą V. Havelui.
Labai šiltai buvome sutikti ir Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Teatralizuotos ekskursijos metu susidėliojo graži mozaika ir apie įspūdingų neobarokinių pastatų istoriją bei meninę vertę, ir apie jų statytojo, žymaus inžinieriaus, filantropo, kultūrininko P. Vileišio indėlį į atgimstančios valstybės kultūrą, ir apie tylią, nuoseklią instituto veiklą, kuriai, pasak G. Kadžytės, lyg ir užprogramavo daugeliui metų į priekį paties Basanavičiaus ar Čiurlionių buvimas tarp šių sienų.
Mums, bibliotekininkėms, vienas svarbiausių išvykos tikslų buvo neseniai restauruota A. Mickevičiaus viešoji biblioteka, palikusi gerą įspūdį ir funkcionalumu, ir jaukumu, ir atidengtomis bei išryškintomis vertingomis autentiško interjero detalėmis. Pačiame senamiestyje įsikūrusi biblioteka seniai mėgstama ir besimokančiųjų, ir maloniai laiką leidžiančių miestelėnų; joje veikia specializuotos skaityklos (pvz. vokiečių ir šveicarų literatūros), įrengtas solidus kambarys, skirtas didžiajam Lietuvos dainiui A. Mickevičiui, taip mylėjusiam Vilnių, 19 a. saloną primena jauki renginių salė su veidrodžiais ir baltu fortepijonu… Verta grįžti į šią erdvę su profesionaliu gidu (biblioteka siūlo tokias edukacines programas).
Vilnius tirštas kultūros ženklų. Trumpos Trakų gatvės atkarpos pakanka visai J. Vaičiūnaitės poezijos pamokai: nuo tolumoje ryškėjančių šv. Kotrynos bokštų iki neišlikusių miesto vartų, kur dabar „Atlantai atlaiko pečiais apdaužytą balkoną…“